Vėtrungės

Vėtrungėje būdavo vaizduojama strėlė, kuri rodydavo, kuriai kategorijai priklauso žvejys. Kuo strėlėje daugiau „plunksnų“, tuo aukštesnė kategorija ir tuo žvejys turėdavo daugiau privilegijų. Pirma kategorija – žvejys jaunas, nevedęs, antra – jau vyresnis, bet dar nevedęs… Trečią kategoriją žvejys gaudavo už šeimą. Jei liktų nevedęs, tai, kad ir kokio meistriškumo būtų pasiekęs, iki amžiaus galo nepakiltų iki trečios kategorijos. O jau ketvirtą ir penktą kategorijas gaudavo nebe žvejys, bet šeima.

Kiekviena kategorija suteikdavo privilegiją iš bendruomenės gauti 100 stačių medžių miško plotą prie jūros. Kuo žmogus lojalesnis bendruomenei, kuo didesnę meistriškumo pakopą pasiekęs, tuo daugiau medžių jis valdydavo. Už pirmą kategoriją žvejys gaudavo lentelę su šimtu skylučių, žyminčių jo valdon atiduotų medžių skaičių, tai buvo tarsi jo indėlis, tarsi pinigai. Su kiekviena aukštesne kategorija jam tekdavo papildoma lentelė su šimtu skylučių, o iš trijų šimtų medžių jau galima buvo susiręsti trobą ar pasistatyti laivą. Tai nereiškia, kad turi juos kirsti, tiesiog nueini pas seniūną ir jis „išmaino“ tavo plotą miške su turimais medžiais į reikiamas statybines medžiagas, sakykim, iš Nemuno tavo reikmėms atplukdo tris šimtus rąstų. Skirtasis miško plotas irgi yra naudingas – žvejys ar jo šeima gali tame plote rinkti šakas, o turimame jūros pakrantės plote žvejui priklausydavo visa, ką jūra išmesdavo, išskyrus gintarą, pavyzdžiui, sudužusių laivų liekanos ar pan. Žvejai galėdavo pasilikti gintaro gabalus iki 50 gramų, o daugiau jau turėdavo atiduoti valstybei.

Šeima turėdavo savo miško plotą prižiūrėti, sodinti medžius, apsodinti kopas, padėti tėvams. Tik tvarkinga šeima gaudavo aukštesnę kategoriją ir turtėdavo, kildavo socialiniais laiptais. Tai buvo tarsi savotiškas socialinis skatinimas. Ketvirta kategorija jau leisdavo samdyti kitus žvejus, o penktoji – žvejoti jūroje. Jei jau turi penktą kategoriją, eini pas kaimynus, renki gerus vyrus, formuoji įgulą… Jau esi kapitonas. Kad susirinktų gerą komandą, reikėdavo turėti gerus santykius su kaimynais.

Taigi, vėtrungės žymėdavo socialinį statusą. Pravažiuodamas per kaimą žmogus mato ženklus ir iškart supranta, kad štai šis vyras turi tris vaikus, aukštą kategoriją, privilegijų. Užsitarnavus tam tikrą statusą, sakykim, marių prižiūrėtojo, valdžia jau duodavo visokių gėrybių – arklių, bričką, net kailinius ar žmonai sijonų. O per Sekmines išdidžiai būdavo kieme sudedamos visos valstybės dovanos, kad ir kiti matytų – štai šis žvejys yra geras bendruomenės narys, apdovanotas valstybės, taigi imkite iš jo pavyzdį.

Daugiavaikės šeimos turėdavo ypatingų privilegijų. Vėtrungės būdavo išpaišytos tarsi tinkleliu iš rombų, kuris rodė, kokio dydžio yra tinklo, kurį mesti jūron ar mariosna žvejys turi leidimą, akys. Kuo daugiau turėjai vaikų, tuo mažesnės buvo tinklo akys, pro kurias galėjo prasprūsti žuvys, taigi tuo smulkesnes žuvis leisdavo gaudyti. Tai buvo tarsi žvejybos licencija. Tie, kurie galėdavo gaudyti smulkias žuvis, jomis maitino ne tik savo šeimą, bet ir gyvulius, todėl jie jau turėdavo ir mėsos, ir pieno, kurių perteklių galėdavo ir parduoti. Bendruomenė labai žiūrėdavo, kad silpnesnieji – našlės, vaikai, senukai – nebūtų nuskriausti.

Kai XX amžiaus pradžioje Neringą atrado poilsiautojai, vėtrungės tapo ir suvenyriniu verslu, papildomomis žvejų pajamomis.

Vikingai Kuršių Mariose

Kuršių marias vikingai pasiekė maždaug prieš tūkstantį du šimtus metų. Savo plokščiadugniais laivais jie tarsi unguriai upėmis ir net siaurais jų intakais brovėsi į krašto gilumą. Plaukė iki Gardino ir toliau, o pro Biržų pilį plaukdavo į Rygą. Tiems laivams praplaukti užtekdavo pusantro metro pločio kanalo. Beje, Kuršių marių laivai iki pat II pasaulinio karo išliko bemaž tokie patys, kokie buvo vikingų laikais.

Užkariaudami kokį kraštą ir įplaukę į vidinius baseinus, vikingai palikdavo savo ženklą, tam tikrą nuorodą. Baltijos jūros aplylinkėse jie statydavo akmeninius liūtus, Šiaurės jūros ženklas buvo gyvatė, Baltoji jūra žymima vėžliu – kiekviena jūra turėjo savo simbolį. Tą ženklą statydavo žiotyse, juo žymėjo atstumą iki namų ir netgi, kiek žuvo gentainių, kol pasiekė šią vietą. Sakykim, plaukiant laivui iš Mėmelio į Visbį reikia trijų naktų nakvynei. Tam tikros spalvos žymėjo gyvenvietes, intakus. Visos gyvenvietės ties dešiniaisiais intakais, žiūrint į jūrą, buvo žymimos geltonai ir mėlynai, o ties kairiaisiais intakais – baltai ir raudonai. Pažymima buvo ir šeimos sudėtis. Sakykim, jei dešiniajame krante gyvenantis žmogus turi brolių ir seserų, tai jo ženkle būtų mėlyni ir geltoni apskritimai (seserys) ir kryžiai (broliai).

Nerijai tapus Hanzos prekybinių kelių sankirta, vėtrungėmis pradėta žymėti laivų paskirtis, jų hierarchija.

Pirmiausiai vėtrungės rodė, iš kurio kaimo ir kuriai teritorijai laivas priklausė, taip pat, ar jis ką gabena, ar jau grįžta tuščias ir dezinfekuotas. Mat laivas, kuriuo maistas buvo plukdomas Nerijoje stovinčiai kariuomenei, tam, kad grįždamas neatneštų į žemyną kokių ligų, ištuštinus būdavo dezinfekuojamas verdančiu aliejumi. Vėtrungėse tai ir atsispindėdavo: jei laivu žvejojama mariose – raudona vėliava, jei vežamos prekės – mėlyna, o jei grįžta iš turgaus ar kariuomenės stovyklos tuščias, tai geltona vėliava rodo, kad laivas švarus. Įplaukti į ne savo žvejybinę teritoriją buvo draudžiama, žvejai ar pirkliai galėjo plaukioti tik su tam tikra vėliava ir tam tikru laiku.

Vėtrungė buvo tarsi šeimos herbas. Tačiau jos visos buvo skirtingos – tėvo vėtrungė neatikdavo sūnaus, skyrėsi ir brolių vėtrungės. Anūkai, proanūkiai irgi turėjo savo. Vieno kaimo gyventojai vėtrungėje turėjo bendrą to kaimo elementą. Skirtinga šeimos sudėtis, kilmė – visuomet vėtrungės žymėdavo tik brolius ir seseris, niekuomet tėvų ir vaikų – vėtrungėje aiškiai buvo išskaitoma. Joje taip pat buvo žymima ir žmonos kilmė, kiek ji turėjusi brolių ir seserų. Bet pagrindinė funkcija buvo vėtrunge žymėti, iš kurios gyvenvietės yra žmogus, ką dirba, koks šeimos ženklas, kokį statusą užima. „Tai nebuvo privaloma, bet tai buvo tarsi savo telefono numerio paskelbimas“, – pasakoja Jūratė. Ant vėtrungės būdavo pažymėti mažiausiai 4 ir daugiausiai 7 kaimynai. Sakykim, jei šalia namo ėjo pašto kelias, vėtrungėje buvo drožiamas raitelis, o mišką žymėjo briedis. Daktaras, vaistininkas buvo išdrožiamas kaip žmogelis, turintis maišą ir iškėlęs gyvatę rankoje. Sienos perėjimas buvo žymimas dviejų policininkų, stovinčių vienas prieš kitą, figūrėlėmis. Visi objektai Kuršių nerijoje ir net kitoje pakrantėje buvo vizualizuoti, supaprastinti ir, įgavę simbolio reikšmę, turėjo savo vietą hierarchinėje sistemoje. Iš vėtrungės būdavo aišku, kuo žmogus užsiima ir kas jo kaimynai. Gal kaimynystėje yra bažnyčia, kunigas gyvena ar stovi slaugos namai – viskas atsispindėdavo vėtrungėje. „Tai tarsi medinis „feisbukas“, kur prisistatai pats, pristatai savo draugus, kaimynus ir savo geografiją ir genealogiją“, – sakė J. Bučmytė. Kuršių nerijoje skaityti ar rašyti žmonės pradėjo gal XX amžiaus pradžioje, bet ženklinimo sistemas jie „skaitė“ puikiausiai. Žvejams reikėdavo stebėti, kas atplaukia prie jų tinklų į Kuršių marias, ar gali tas laivas priartėti. Savo tinklus jie žymėdavo ta pačia spalvų gama ir sistema, kokia buvo jų vėtrungėje ant kurėno ir ant vartelių prie namo.

TOP